Vilniečio patirtis alkoholizmo dugne – lyg iš siaubo filmo

Robertas (65 m.) neseniai atšventė penkiolikos metų sukaktį. Tiek laiko jis gyvena blaiviai. Prieš tai vyras maudėsi alkoholio jūroje, kurioje, kaip pats pripažino, vos nenuskendo. Apie savo išgyvenimus ir patirtį vilnietis prabilo tikėdamasis, kad tokiu būdu padės su šia priklausomybe susidūrusiems žmonėms nesigėdyti ieškoti pagalbos.

Robertą liūdina, kad ir šiais laikais, kai yra įvairiausių būdų atsikratyti alkoholio priklausomybės, žmonės vis dar bijo kreiptis pagalbos.

„Reikia stipriai belstis į kitas gyvenimo duris, kad jos atsidarytų, bet dar stipriau reikėtų belstis pas tuos, kurie gali padėti“, – patarė be lašo alkoholio dabar gyvenantis vilnietis.

Prieš penkiolika metų norėdamas pabėgti nuo alkoholio Robertas pasirinko vadinamąjį psichologinį kodavimą, kai hipnozės metu įteigiama, kad žmogus nebegers.

Dabar jis kasmet šią dieną švenčia su stikline kefyro ir mylima žmona.

Robertas taip pat kasryt nepamiršta padėkoti Dievui už pažintį su jį hipnozės metu užkodavusiu psichoterapeutu bei artimiesiems už palaikymą.

Abejodama, kad buvęs alkoholikas sugebės prisiminti tą dieną, kai ėjo pas liaudyje vadinamą koduotoją, vis dėlto paprašiau pasiknaisioti po giliausias prisiminimų lentynas.

„Aš prisimenu tą dieną kaip savo vardą“, – net įsižeidęs atšovė Robertas. Klausiausi jo pasakojimo, kuris pasirodė baisesnis už siaubo filmą.

Įklimpo giliai

Paauglystėje išgėrinėti pradėjęs Robertas nesuvokė, kad savaitgalio pasisėdėjimai prie alaus bokalo ilgainiui gali virsti didžiule priklausomybe. Geroje draugų kompanijoje rūpesčiai ir problemos tirpdavo lyg snaigės vasarą.

Pirmadienio rytą pradėti skaudama galva ir skrandžio skausmais Robertui tapo norma. Juk svarbiausia buvo laiku pasirodyti darbe – tai šiaip ne taip pavykdavo. Darbo dienomis – jokio alaus! Nebent labai sunki diena buvo.

Kiekvienais metais tokių sunkių dienų daugėjo. Augo ir žmonos bei kitų šeimos narių įtampa, o jaukius namus plaudavo marios ašarų.

„Dugną, kai nesugebėdavau atskirti dienos nuo nakties ir žmonos nuo sūnaus, pasiekiau likus maždaug dvejiems metams iki hipnozės“, – pasakodamas vyras net susigraudino.

Tuomet išgertuvės tęsdavosi nebe dvi dienas, o dvi tris savaites. Kai reikėdavo keltis į darbą, Robertas nebesugebėdavo to padaryti. Vos nubudęs galvodavo, kaip ir kur gauti dar vieną butelį, kuris, kaip pats manydavo, tikrai bus paskutinis.

Visą kūną krėsdavo šaltis, drebėdavo rankos, o vemdavo net su krauju.

„Ačiū medikams, kurie veždavo tokį dvokiantį į ligoninę“, – sakė padėką medikams jaučiantis vyras.

Gydytojai jį net palydėdavo iki kabineto, kuriame jam tekdavo išplauti skrandį.

Jam išsiblaivius žmona vis primindavo apie šeimos išgyvenimus.

Kodėl šiąnakt negrįžo? Ar nubus rytą? Ar priims ligoninė vis dėl to paties besiskundžiantį ligonį, kurio negalavimo priežastis seniai žinoma?

Ar darbdavys dar šį mėnesį neatleis jo iš darbo? Ar nepadegs namų būdamas juose vienas?

„Pamenu – žmona sėdėjo, žiūrėjo pro langą ir visą dieną kalbėjo apie tai, kokias baimes jai tenka išgyventi.

Tai mane draskė iš vidaus. Norėjau tik vieno – užmigti ir nebeatsimerkti“, – neslėpė vyras.

Jis tarsi suvokė, kad skaudina šeimą, bet nieko negalėjo pakeisti. „Priklausomybė buvo daug stipresnė už mane, kartais atrodydavo, kad išprotėsiu“, – atviravo Robertas.

Bandė išsivaduoti

Vyras nusprendė nepasiduoti. Iš pradžių pats bandė įvairiais būdais atsikratyti alkoholio. Sąsiuvinyje rašydavo savo mintis, kurios aplankydavo per pagirias. Manė, kad tai padės suvokti, kiek trūkumų ir liūdesio suteikia ši priklausomybė.

Taip pat kiekvieną blaiviai praleistą mėnesį pažymėdavo brangiu pirkiniu sau arba šeimai. Bet jokie būdai nepadėjo visiškai atsisakyti nuodų.

Vieną žiemos rytą, kai kamavo galvos skausmas ir pykino, atėjo sūnus ir pasiūlė: „Aš tau padėsiu, bet tu turi to norėti.“ Po ilgų įkalbinėjimų Robertas sutiko nueiti pas psichoterapeutą.

Dabar vyras juokavo, kad pas specialistą ėjo lyg į sūnaus mokyklos šventę – vilkėjo ypatingai progai skirtą kostiumą. Ir tai iš tiesų buvo viena didžiausių jo gyvenimo švenčių – trečia po vestuvių ir vaiko gimimo.

Buvau tik viename hipnozės seanse ir labai mažai ką pamenu. Man kalbėjo, kalbėjo, užhipnotizavo ir pasekmes jaučiu iki šiol“, – dabar jau su šypsena pasakojo vyras.

Kada žmogus jau tampa priklausomas nuo alkoholio?

„Nesvarbu, ar tai dar vadinama saikingu gėrimu savaitgaliais, ar po tokių savaitgalių nebenueinama į darbą, visa tai jau yra psichologinė priklausomybė nuo alkoholio, skiriasi tik jos stadijos“, – įsitikinęs nuo 2008-ųjų Lietuvoje ir užsienyje dirbantis psichoterapeutas Marius Gabrilavičius, dar žinomas kaip M.G.Maksimalietis.

Žmonių charakteriai skirtingi, todėl ir bandymai atsikratyti šios priklausomybės nėra vienodi. Vieni tikina, kad sugebės save sudrausminti patys, ir jiems laikinai pavyksta, kiti kankinasi visą gyvenimą. Kur slypi priežastys?

Pasirodo, daug kas priklauso ne tik nuo noro ir pasiryžimo, bet ir nuo aplinkos bei gaunamos informacijos.

„Net jei sugebėčiau vartoti alkoholį saikingai, vis tiek to nebedaryčiau. Taip pradeda jaustis pas mane apsilankę pacientai, tapę sąmoningais blaivininkais“, – sakė M.Gabrilavičius, priklausomybės nuo alkoholio padedantis atsikratyti psichologinio kodavimo metodu.

Priklausomybė nuo blaivybės

Šis psichoterapinis būdas pagrįstas hipnoze, kai seanso metu žmogui bandoma įdiegti priklausomybę nuo blaivybės.

„Taikant vadinamąjį psichologinį kodą suformuojamas savotiškas barjeras, nebeleidžiantis žmogui išgerti“, – aiškino psichoterapeutas.

Prieš psichologinį kodavimą žmogus turi nevartoti alkoholio apie 10 dienų. Taip pat negalima vartoti kofeino turinčių gėrimų bei raminamųjų vaistų, nebent jie būtini.

Psichoterapeutas paaiškino, jog toks pasiruošimas kodavimui ir jam, ir pacientui įrodo, kad noras yra išties stiprus. O jeigu nuo alkoholio priklausomas žmogus nesugeba išbūti 10 dienų negėręs, vadinasi, jis dar nepasiruošęs gydytis. Jis dar bijo, kad bus atimta galimybė išgerti taurę vyno ar butelį alaus. Tuomet didelė rizika, kad jis sulaužys kodą.

„Stengiuosi žmonėms ne tik suteikti trumpalaikę pagalbą, bet iš esmės padėti, todėl neišbuvusių 10 dienų be alkoholio į kodavimo seansą nepriimu“, – kalbėjo M.Gabrilavičius.

Jo manymu, jeigu nuolat suksis mintys apie tai, jog kodavimas reiškia, kad esi silpnos valios žmogus ir išsiskiri iš kitų, tai žmogų gali palaužti.

Kai kurių žmonių hipnotizuoti negalima. Tai pacientai, kuriems diagnozuotos rimtos psichikos ligos. Taip pat nehipnotizuojamas žmogus, kuris atėjęs į kodavimo seansą ir išklausęs paskaitą apsisprendžia seansą atidėti vėlesniam laikui dėl to, kad jam dar norisi pabandyti susitvarkyti savo jėgomis.

Užsikoduoti nesiryžtančiam žmogui suteikiama galimybė ateiti tik pasikalbėti. M.Gabrilavičius pastebėjo, kad dauguma pasinaudojusių šia privilegija iš karto sutinka užsikoduoti arba sugrįžta vėliau.

Dažnai nuo alkoholio priklausomi žmonės mano, kad tereikia rimtai susiimti, ir viskas baigsis. Tačiau atsikratyti priklausomybės vienu bakstelėjimu neįmanoma, tai ilgalaikis darbas su savimi

Taip pat nereikėtų įkyriai versti užsikoduoti kitų – vyro, žmonos, tėvo, vaikų. Tokiu atveju žmogus neturi motyvacijos gyventi blaiviai – hipnozė jo neveikia.

„Eidamas į hipnozės seansą toks žmogus visiškai nenori atsikratyti šios priklausomybės, todėl jei ir užsikoduos, kodą sulaužys. O tai paprastai baigiasi apsinuodijimu alkoholiu, psichologiniais ir fiziologiniais sveikatos sutrikimais“, – aiškino psichoterapeutas.

Galbūt jo patarimas nuskambės drastiškai, tačiau labai svarbu leisti žmogui pajusti dugną: „Jeigu žmona, vyras, tėvai ar kitas artimas žmogus nuolat bus šalia ir globos, priklausomybę nuo alkoholio turintis žmogus jausis saugiai.

Kartais reikia leisti jam suvokti, kad dar šiek tiek, ir jis praras viską – darbą, šeimą, sveikatą. Jį kankins skausmai, nerimas, apsinuodijimas, vienatvė, depresija, finansinis nepriteklius – ir tai bus juoda duobė.

Alkoholikams toks ateities įsivaizdavimas atrodo bauginantis, nes saugumas jiems ypač rūpi. Todėl norint padėti kartais reikia tiesiog palikti žmogų vieną su savo skausmu ir problemomis, jį stebint iš šalies.

Tačiau jei žmogus pasiryžta koduotis, artimųjų palaikymas jam tikrai nepakenks.

Užsikodavę žmonės laikinai gali susidurti su sunkumais, nes iki tol jie gyveno visiškai kitokį gyvenimą – savo nesėkmes ir liūdesį skandindavo alkoholyje, šitaip sukurdami naujas nesėkmes ir pratęsdami liūdesį.

Iš pradžių nebūna labai paprasta – žmogus gali tapti irzlus, jautrus, tačiau laikui bėgant viskas pasikeičia. Jis pradeda džiaugtis tuo, kad pagaliau pavyksta gyventi be alkoholio.

Priklausomybę nuo alkoholio nugalėję žmonės neretai pradeda užsiimti visiškai nauja veikla, atranda naujų pomėgių, nes jų smegenys suaktyvėja.

Todėl neretai sakoma, kad tokie žmonės į viską reaguoja jautriau, jie nebegali pakęsti blogio, kurį mato.

Pradėjęs gyventi blaiviai ir suvokęs, koks tai džiaugsmas, žmogus dažnai nori apie tai skelbti visam pasauliui.

– Ar nuo alkoholio priklausomam žmogui užtenka pas jus apsilankyti tik kartą, ar reikia kartoti hipnozės seansus? – paklausiau psichoterapeuto M.Gabrilavičius.

– Kodo pastiprinimo reikia, kai hipnozės metu užkoduotas žmogus pradeda nepasitikėti savimi, ar išlaikys negėręs iki kodo termino pabaigos. Kodo terminas įteigiamas momentinės hipnozės metu. Jei žmogus užsikodavo, pavyzdžiui, penkeriems metams, o po kelerių pajuto, kad mintys apie galimybę išgerti pradeda suktis vis dažniau, tai ženklas, jog laikas sustiprinti įtaigos efektą, liaudiškai vadinamą kodu.

– Robertas pasakojo, kad 5 metus jį nuo alkoholio sulaikydavo kodas, tačiau vėliau tiesiog atprato gerti. Gal iš tikrųjų žmogus pamato kitokį gyvenimą ir nebenori grįžti prie senojo?

– Yra daug atvejų, kai žmogus kurį laiką gyvena blaiviai, nors kodo terminas jau būna pasibaigęs. Bet dažniausiai jis ir vėl paslysta. Tas, kuriam kada nors buvo pripažinta ūmesnė alkoholizmo stadija, visą likusį gyvenimą turės kariauti su kylančiomis mintimis išgerti. Tik atmintyje sukaupta pozityvi ilgalaikio blaivaus gyvenimo informacija stiprins jį iš vidaus, todėl jam bus lengviau atsitiesti.

– Kiti šeimos nariai privalo atsisakyti bet kokių šventimų prie butelio, jei namuose yra hipnozės metu nuo alkoholio užsikodavęs žmogus?

– Įsivaizduokite narkomaną, sėdinti narkomanų apsuptyje ir žiūrintį, kaip jo draugai vartoja. Kaip jį tas vaizdas veiks? Žmogui, kuris užsikodavo, reikia vengti susibūrimų, kai vartojami alkoholiniai gėrimai. Nors kodo efektas ir formuoja suvokimą, kad jam netrukdo geriantys šalia, vis dėlto ilgainiui žmonės susilpnėja, jei gėrimai vis pakliūva į akis.

– Kaip pasikeičia žmonių gyvenimas po jūsų hipnozės seansų?

– Žinau daugybę istorijų, kai nuo alkoholio išlaisvėję žmonės atranda save srityse, kuriomis niekada nesidomėjo. Jie pradeda augti ir net klestėti, gyventi vis geriau, net išsigydo ligas. Vieno paciento pasakojimas apie potyrius po kodavimo mane ypač nustebino.

Beveik penkiasdešimties metų žmogus svėrė apie 110 kilogramų, sirgo antrojo tipo diabetu, turėjo problemų dėl kraujospūdžio, patyrė priešinfarktinę būseną, jį kamavo nemiga.

Po metų blaivybės jis spindėjo gera nuotaika, pokalbio metu nenustojo juokauti pasakodamas, kaip jam kilo noras lankyti aerobiką, kaip jis numetė 28 kilogramus antsvorio, o jį gydantis gydytojas apstulbo, kai pacientui nustojo progresuoti antrojo tipo diabetas ir jam nebereikia vaistų.

Kai jo paklausė, ką vartoja, kad taip gerai jaučiasi, jis atsakė: „Kaip tik nustojau vartoti ir pradėjau sportuoti.“ Tas žmogus tiesiog spindėjo energija ir prašė pakartoti hipnozės seansą.

– Ar tarp jūsų pacientų yra ypač jaunų?

– Dirbu ir Londone. Ten yra tekę konsultuoti tėvus, kurių vaikams dar tik 14 metų, o jau kiekvieną dieną ragauja alkoholinius kokteilius, sidrą. Man, žinančiam, kaip žmogaus psichikoje formuojasi psichologinės priklausomybės, nieko nuostabaus, kad net ir keturiolikos metų paaugliai pasijunta priklausomi nuo alkoholio.

Nėra ko stebėtis, kad nepilnamečiai, tik pradėję pažinti pasaulį, jau turi kovoti su priklausomybe nuo alkoholio. Juk tėvai geria alkoholį šalia vaikų, kunigai vyną lygina su Kristaus krauju, o filmuose rodomi linksmi vakarėliai, kur svaiginamasi alkoholiu.

– Ar koduojate, jeigu žmogus atvedamas per prievartą?

– Nemažai žmonių ateina lydimi artimųjų ir, matyt, daugiau dėl to, kad kas nors tiesiog iškėlė jiems sąlygą – arba baigi gerti, arba eini iš namų ar panašiai. Jei žmogus pats nenori, per prievartą jo niekas nepakeis. Toks žmogus greičiausiai visą gyvenimą pats kamuosis ir griaus jį aplinkiniams.

Sabina Adamovič

 

Šaltinis