Jie ne Anoniminiai Alkoholikai, jie yra sąmoningi blaivininkai – Maksimalistai…

(Tikros, ne anoniminės, buvusių alkoholikų istorijos)

Šiandien vis daugiau jaunų žmonių skęsta alkoholio liūne, dėl ko nukenčia jų sveikata, gyvenimo kokybė, o vėliau – ištirpsta ir paskutinė viltis… Viską praradus, žmogus neretai pasiekia dugną, kuomet atrodo, jog nebeliko prasmės būti šioje žemėje. Ir būtent tada kažkas iš aukščiau žmogui suteikia labai daug jėgų bei noro gydytis ir gyventi blaivų gyvenimą. Du žmonės sutiko atvirai pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais ir pasiekimais.

“Prakeikti velnio lašai“,  – štai kaip šiandien alkoholį apibūdina Kęstutis Jakštaitis (30)

Kęstutis Jakštaitis – žmogus, kuris šiandien sutiko pasidalinti savo patirtimi apie gyvenimą vartojant alkoholį bei apie šviesiąją pusę – kasdienybę be nuodų. Kęstutis niekuomet nemėgdavo itin stiprių alkoholinių gėrimų, gerdavo tik alų. Stipresni gėrimai jam keldavo šleikštulį bei mintis apie pagirias, kurios po tokių gėrimų būna ilgesnės ir sunkesnės. Tačiau jeigu kalbėtumėme apie alkoholį, kiekvienas gėrimas yra nuodas: tiek degtinė, tiek iš pirmo žvilgsnio “lengvesnis” sidras ar alus. Net priešingai, tokie gėrimai gali būti kur kas pavojingesni ir greičiau įtraukti žmogų į alkoholio liūną.

Kęstutis alkoholį vartoti pradėjo nuo 14 metų. Butelis ant stalo būdavo kiekvieną penktadienį, šeštadienį (išgerdavo apie 4-8 butelius alaus per dieną) ir neretai sekmadienį. Tėvai, be abejo, norėjo, kad jų vaikas gyventų sveikai, atsisakytų alkoholio, tačiau vyras itin nemėgo kai kas nors jam vadovavo, tad ir veiksmų jokių imtis neketino. Tuo tarpu žmonai sakydavo, jog alkoholio atsisakys pats, tačiau tik tada, kai tam bus tinkamas metas.

Gėrimai – viena pagrindinių priežasčių, kuri sukeldavo daug nemalonumų bendraujant su artimaisiais. Jis pastebėjo, jog tuo metu pykčiai būdavo visiškai be priežasties, nes užsiliepsnoti užtekdavo akimirkos. Pašliję santykiai su artimaisiais tuo metu nestabdė Kęstučio, jis taip gėrė dar dešimt metų ir tuomet galvojo, jog tai yra saikingas alkoholio vartojimas. Tačiau šiandien jis supranta, jog saikingai vartoti tiesiog neįmanoma – arba esu maksimalistas, kuris negeria nė lašo, arba „prijauti“ tam nuodui.

Ir štai šiandien savo istorija pasidalinęs žmogus su siaubu prisimena juodžiausias gyvenimo su alkoholiu akimirkas. Jaunas vyras skendo, tačiau jo gyvybę pavyko išgelbėti – žmonės ištraukė jį į krantą. Stipriai suniokojo savo automobilį, kurį nusipirko po ilgo ir sunkaus darbo Vokietijoje, taip pat buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Sunkiai užgyventus dalykus, kuriems reikėjo ilgą laiką dirbti, jis suniokodavo per vieną dieną.

“Nežinau kodėl gėriau, nes aš nuo mažens nekenčiau alkoholio. Kiek prisimenu blogų dalykų – visur dominuoja alkoholis”, – pasakojo Kęstutis. Šiandien jis alkoholiui atrado labai gerą bei tikslų apibūdinimą – prakeikti velnio lašai. Tokius lašus vartojo ir jo tėtis, dėl ko vaikystės prisiminimai nėra patys šilčiausi. “Prisimenu tą nemalonų kvapą namuose bei šaltį”, – pasakojo metus laiko negeriantis vyras.

Iš tikrųjų yra pasakymas, jog tik pasiekęs gilų dugną, žmogus gali nuo jo atsispirti ir pradėti gyvenimą nuo nulio, be nuodų. Tačiau Kęstučio atveju buvo kiek kitaip – pradėti blaivų gyvenimą paskatino dukrelės gimimas bei sąmoningas noras keistis. Tėvystės instinktas buvo išties stiprus – vyras suprato, jog nori būti geras pavyzdys. Mažiausiai ko jis norėjo, tai, kad jo vaikas matytų apsileidusį tėvą, kuris kalba visiškas nesąmones.

“Aš nenoriu, kad mano vaikai jaunystę praleistų taip kaip aš – alus ir merginos, geriau sportas ir… merginos”, – juokaudamas, tačiau rimtai nusiteikęs sakė vyras. Šiandien jis džiaugiasi penkerių metų dukra bei šešiolikos metų paaugliu, kuriam Kęstutis yra geras patėvis. Jau vienuolika metų jiedu bendrauja it geri draugai. Šiandien trisdešimtmečio sulaukęs vyras socialiniuose tinkluose aktyviai dalinasi įvairia video medžiaga apie alkoholio žalą, o taip pat yra įstojęs į Maksimalistų klubą, kur tokių žmonių yra išties daug.

Pirmą kartą vyras visiškai atsisakė alkoholio, kuomet dukrytei buvo vos aštuoni mėnesiai. Buvo nuopuolių, kuomet vėl išgerdavo, juk nuo to niekas neapsaugotas, tačiau pagrindiniai žodžiai, kurie motyvuodavo – niekada nepasiduok. Po užsikodavimo pas psichoterapeutą M.G.Maksimalietį, pašnekovas gyvena blaiviai jau vienus metus ir džiaugiasi tokia sėkme.

“ Dabar aš esu laimingas, šeima laiminga, mano mama ir tėtis danguje. Aš išnėriau iš rūko, pradėjau  mylėti gyvenimą, labiau vertinti vandenį, gamtą, orą”, – dalinosi jis.

Pasikeitė požiūris į gamtą – vyras nesupranta tų, kurie teršia ją, niokoja bei šiukšlina.

Šiandien Kęstutis  blaivus 24 val. per parą, o jeigu atsiranda kažkokių problemų, jos sprendžiamos iš karto, o ne vakare aptariamos prie alaus.

“Nors neturiu dar rūmų bei naujo mersedeso,  esu LAIMINGAS! Aš esu Maksimalistas, kuris nėra narkozombinės sistemos vergas. Aš matau daug spalvų gyvenime, o ne tik juodą ir baltą, mano psichotropiškai nebenuodijamos smegenys, nebegeneruoja klaidų, todėl man nustojo formuotis nepalankios aplinkybės. Ką bedaryčiau, pradėjo sektis, ir jei kažko dar nepasiekiau, tai žinau, kad greitai pasieksiu. Per ilgalaikę blaivybę supratau, jog mūsų smegenys iš tiesų materializuoja visas mūsų svajones ir tikslus, bet tik tuomet, kai jos nustoja būti veikiamos bet kokiomis psichotropinėmis medžiagomis”, – su džiaugsmu pasakojo Kęstutis.

Kita mano pašnekovė Gražina džiaugėsi atradusi blaivų pasaulį, kuriame nereikia laikyti savęs alkoholike. Šiandien ji sąmoninga blaivininkė – Maksimalistė.

“Ir jei šiandien manęs kas nors paklaustų, ką svarbiausio savo gyvenime esu pasiekusi, neabejodama pasakyčiau – dugną. Nes tik to dėka atradau realų spalvingą pasaulį ir pradėjau gyventi”, – tvirtai sakė Gražina (31 m.).

Savo istorija bei išgyvenimais sutiko pasidalinti ir pašnekovė Gražina, kuri šiuo metu augina gražią ir sveiką dešimties mėnesių dukrytę.

Moteris pasakojo, jog vartoti alkoholį pradėjo “nekaltai”. Savaitgaliniai pasisedėjimai su alumi buvo įprastas dalykas, bet stipriųjų gėrimų Gražina nemėgdavo. Tačiau jeigu nebūdavo alaus, tikdavo bet kokie kiti gėrimai. Darbo dienomis moteris buvo darbinga ir blaivi. Situacija pablogėjo, kuomet Gražina persikraustė gyventi pas buvusio draugo močiutę į kaimą. Moteris pasakojo, jog aplinka, kurioje atsidūrė, buvo jai visiškai svetima. Ji buvo miesto vaikas, o kaime teko išmokti naujų darbų. “Aš sodinau, ravėjau, pjoviau malkas kreizu ir dirbau visus kitus darbus, kurie yra įprasti kaimo gyventojams”, – pasakojo ji. Kaime buvo priimta, jog bet kokį darbą arba įvykį reikia pasitikti su alumi. Tad Gražina pradėjo vartoti alkoholį kur kas dažniau, vis atrasdama tam naujų progų. Buvęs jos draugas taip pat neatsisakydavo alkoholio, tad jokių pykčių dėl to nekildavo.

Aš paklausiau – kada? Kada buvo pasiektas tas dugnas, kuris padėjo suprasti, jog laikas keistis? Ir čia Gražina prisiminė, jog tokių įvykių buvo išties daug, tačiau niekada nepasiryždavo atsisakyti nuodų.
“… o tie prarasti darbai, iš kurių supratingi darbdaviai manęs neatleido, bet paprašė išeiti savo noru”, – prisiminė ji. Daug metų dirbusi kasininke, moteris turėjo gerą vardą. Ją darbdaviai gyrė dėl sąžiningumo, pareigingumo, punktualumo, tačiau iki tam tikro laiko. Vėliau moteris vis dažniau pirmadieniais į darbą ateidavo “su kvapeliu”.

Problemų tik daugėjo, o tikrų draugų mažėjo. Pašlijo santykiai ir su mama, kuri į svečius atvykdavo vis rečiau. Ir ne dėl to, jog nenorėjo, bet dėl to, jog dukra sukurdavo vis gudresnį planą, kad tik mama neatvažiuotų. Moteris per pietus jau būdavo apgirtusi, tad ką matytų mama. O ir pabendrauti nebūtų pavykę…

Štai ir santykiai su draugu labai greitai atšalo – pykčiai kildavo dėl niekų. “Pradėjome miegoti atskirai, o aš su nekantrumu kasryt laukdavau 9 valandos, kad linguodama nueičiau iki parduotuvės  alaus”, – su pasibaisėjimu prisiminė Gražina. Parduotuvės darbuotojai moterį pažinojo, nes ši būdavo nuolatinė klientė ir dažnai alaus gaudavo į skolą. Tiesa, moteris visada gražindavo pinigus.

Santykiai pašlijo ne tik su mama, draugu, bet ir su draugėmis, kurioms buvo nebeįdomu bendrauti. Juk Gražina nuolat būdavo išgėrusi arba visiškai girta, antru atveju miegodavo, o pirmu – skųsdavosi, jog gyvenimas yra labai sunkus. Tad moteris pateko į užburtą ratą – jos gyvenimą lydėjo nesėkmės, ji gerdavo, o alkoholis sukurdavo dar papildomų nemalonumų. Su buvusiu draugu dėl jo tėvo priekaištų moteris nusprendė, jog planuotas vestuves reikėtų atidėti (o vėliau ir atšaukė). Jo teigimu,  marti yra “stora alkoholikė, kuri tau, sūneli, nesveikus vaikus gimdys”. Moteriai buvo apmaudu,jog visi matė tik ją, o buvusio draugo silpnybes ignoruodavo. “Mano dideliam nusivylimui (o dabar džiaugsmui) mes išsiskyrėmė”, – sakė ji.

Moteris prisipažino, jog ne kartą galvojo ir apie savižudybę, tačiau šiandien tiki, jog tai Dievas ją apsaugojo nuo tragedijos. Jos nuomone, visišką dugną jį pasiekė tada, kai teko išvažiuoti iš kaimo. “Buvau pragėrusi viską – visus gerus jausmus, buvau užvaldyta pykčio, savigraužos, depresijos, nepasitikėjimo ir neapykantos. Manyje nebuvo įmanoma įžvelgti moters”, – su siaubu prisiminė.

Gražina grįžo į Kauną pas mamą, kur baigė Minesotos programą priklausomybių centre. Ši programa, jai padėjo atrasti Dievą, kuris, kaip ji įsitikino, ir suteikė galių atsitiesti. Moteris pasakojo, kad jai padėjo suvokimas, jog alkoholizmas – tai liga. Ne valios trukūmas, ne charakteris, bet psichologinė ligą, kurią galima išgydyti. Ši liga nesirenka žmogaus pagal amžių ar socialinį sluoksnį, tačiau žmogus gali ją nugalėti.

Sakytumėte, jog neįmanoma taip greitai pradėti gyvenimą nuo nulio? Dar kaip įmanoma! Gražina sėkmingai ištekėjo, pagimdė dukrytę, įstojo mokytis. Likimas bandė “mėtyti į ją” įvairius išbandymus, tačiau ji nepasidavė. Be alkoholio išgyveno sesers netektį, tikėdama, jog Dievui tiesiog reikėjo angelo. Su stiprybe priėmė žinią, jog serga vėžiu. Iškentėjo dvi operacijas bei šešių savaičių gydymą. Šiuo metu absoliučiai blaiviame kūne vėžys “miega”, o Gražina džiaugiasi kiekviena akimirka, už tai dėkodama Dievui. Moteris sutiko naujų draugų, kurie praktikuoja visišką blaivybę, taip jos gyvenimas tapo daug spalvingesnis, nes blaivus žmogus mąsto kur kas pozityviau ir įžvelgia daug gražių dalykų aplinkui. Gražina pasakojo, jog tik tuomet, kai pradėjo gyventi blaiviai, dingo pyktis, pavydas, nerimas. Moteris tikra, jog dabar ji pati valdo savo emocijas ir gyvena realybėje, o ne rūke. Moteris propoguoja gyvenimą be jokių svaigalų, todėl Maksimalistų tiesos jai tapo artimos. Gyvenimas čia ir dabar, be jokių svaigalų ir priklausomybės – ir ji tai turi!

Gražina pradėjo džiaugtis blaiviu gyvenimu dar labiau, kuomet atrado psichoterapeuto M.G.Maksimaliečio įkurtą Maksimalistų klubą. Čia ji prarado alkoholiko kompleksą, o savijauta akivaizdžiai pagerėjo. Dabar ji didžiuojasi, jog yra blaivi bei visiškai laisva jaustis pilnaverte visuomenės dalimi. Šiandien moteris yra tikra, jog net jeigu sugebėtų alkoholį vartoti saikingai, ji to nedarytų – niekada gyvenime. Maksimalistų klube Gražina nustojo skaičiuoti blaivybės dienas, nes dienos be alkoholio tapo nebe išbandymu, bet norma. Blaivybė tapo neatsiejama gyvenimo dalis, be kurios Gražina nebeįsivaizduoja savo kasdienybės.

Abu šie Maksimalistai šiuo metu aktyviai prisideda prie Maksimalistų klubo veiklos – totalių blaivininkų renginių, kuriuos organizuoja totalios blaivybės diegėjai – „The Global Maximalistic Psychotherapy Society“. Šios organizacijos dėka, dabar jie žino, kad tik drąsiai ir viešai konkrečiais veiksmais propaguojant blaivybę, o ne užsidarius savyje dėl sistemos užkabintos alkoholiko etiketės, galima išlikti oriais, stipriais bei savimi pasitikinčiais blaivininkais-Maksimalistais.

Straipsnio autorė Sabinė Adamovičiūtė

Šaltinis